Lazdelės plačiai naudojamos Kinijoje, o dabar jas taip pat populiaru naudoti ir užsienyje. Valgomieji lazdelės, senovės Kinijoje iš pradžių vadinamos „zhu“, galinčios grįžti į Jangšao kultūrą (maždaug prieš 6 000 -7 000 metų). Iš pradžių lazdelės buvo pagamintos iš keramikos arba kaulų ir buvo naudojamos karštam maistui paimti, o ne tiesioginiam griebimui rankomis, todėl tai galima vadinti pagrindine primityvių valgomojo įrankių pažanga.

 

 

Šangų ir Džou dinastijų laikais lazdelės buvo naudojamos kartu su „bi“ (šaukštais) kaip dalis didikų valgymo būdo. Po Čin ir Han dinastijų, išpopuliarėjus sorų ir ryžių auginimui, pagaliukai tapo plačiai naudojami tarp paprastų žmonių dėl jų tinkamumo granuliuotam maistui, o lazdelių medžiagos išsiplėtė iki bambuko ir medžio ir puikiai derėjo su porcelianinių dubenėlių rinkiniu.

 

 

Tangų ir Songų dinastijose buvo standartizuota lazdelių forma, kurios viršuje buvo kvadratinės, o apačioje apvalios, taip pat atspindėjo senovės kinų sampratą „Dangus yra apvalus, o žemė yra kvadratinė“, be to, lazdelės taip pat tapo literatų ir mokslininkų estetinio gyvenimo simboliu. Iki Mingų ir Čingų dinastijų valgymo lazdelių kultūra subrendo, todėl galėjo atsirasti „dvylika tabu“. Vėliau lazdelės išplito į Korėjos pusiasalį, Japoniją, Vietnamą ir kt.

Šiuo metu pagaliukų medžiaga yra bambukas (arba mediena), keramika, nerūdijantis plienas ir kt., o tai priklauso nuo asmenybės pageidavimų. Jis taip pat gali būti įvairių spalvų ir dizaino, kad atitiktų vakarienės rinkinį, įskaitant paprastą keraminių indų dizainą.